Laiškas Drūlijos pasakų skaitytojams
Pelėda Drūlija daugybę metų jaukiai gyvena mūsų namuose. Ji gimė istorijose, kurias kasdien sekėme savo mažiems vaikams. Dabar jie jau visiškai suaugę, tačiau Drūlija iki šiol prisimenama ir mylima kaip pati tikriausia šeimos narė.
Vienos pasakos atsirasdavo spontaniškai, čia pat reaguojant į mažųjų išgyvenimus, jų elgesį, patirtis ar nutikusius įvykius. Kitos būdavo kuriamos iš anksto – tuomet kruopščiai apgalvodavom turinį, siekdami kuo įdomiau, linksmiau ir patraukliau pateikti tai, kas mums atrodė labai svarbu.
Istorijos apie Drūlijos patyrimus bei atradimus greitai ir lengvai perduodavo vaikams įvairiausius dalykus: kad grįžus iš lauko dera savo batukus pasidėti į vietą, kad būtina kasdien išsivalyti dantukus ar kad retkarčiais kiekvieną iš mūsų gali aplankyti NE diena ir kaip galima būtų greičiau su ja atsisveikinti.
Pasakose slypinčios žinutės mažiesiems buvo žymiai priimtinesnės ir aiškesnės, nei tiesiai jiems sakomi prašymai, pasiūlymai bei patarimai! Vaikai jautėsi laisvai, nes patys sugalvodavo, ar taikyti ir kada taikyti Drūlijos atrastas tiesas savo gyvenime. (Spėju, kad ir jūs pastebėjote, kaip dažnai tiesioginiai raginimai „tinkamai“ elgtis, paliepimai, pamokymai ir ypač pamokslavimai nepasiekia tikslo, o neretai netgi sukelia mažyliams norą priešgyniauti.)
Mūsų dukra ir sūnus augo, pelėda Drūlija patyrė vis daugiau ir daugiau nuotykių, o mes žingsnis po žingsnio atradome žavų TERAPINIŲ PASAKŲ pasaulį. Įgijome žinių apie jų kūrimo metodus ir taisykles, kaupėme patirtį – tai drąsino mus kurti vis naujas istorijas, dar lengviau pasiekiančias mažųjų klausytojų mintis ir jausmus.
*****
Kiekviena Drūlijos pasaka visada prasidėdavo taip pat:
Už devynių jūrų ir devynių marių, už devynių kalnų ir devynių slėnių,
Už Didžiojo Skruzdėlyno ir Varlių Kūdros žaliuoja didelė giria.
Pačiame tos girios viduryje yra pievelė,
Tos pievelės viduryje stūkso senas senas ąžuolas,
To ąžuolo kamiene yra drevė, o toje drevėje gyvena pelėda Drūlija.
Šie žodžiai stebuklingai veikė vaikus – jie iškart nurimdavo, smalsiai suklusdavo ir nekantriai laukdavo smagių pelėdžiukės nuotykių.
Terapinių istorijų įžanga yra ypatingai svarbi. Su ja susijęs PIRMASIS PATARIMAS jums:
KIEKVIENĄ sykį atvertę Drūlijos pasakų knygą būtinai pradėkite jos skaitymą nuo įžangos – iš pradžių nukelkite savo mažylius „už devynių jūrų ir devynių marių“, o jau tada skaitykite pasirinktą istoriją. Šie žodžiai kviečia vaikus įsipatoginti ir klausytis, padeda sukurti aplinką, atitraukiančią juos nuo kitų minčių bei rūpesčių ir leidžiančią kuo giliau panirti į pasaką.
*****
Sūnui ir dukrai Drūlija labai patiko – jie dažnai prašydavo vėl ir vėl sekti jau girdėtas istorijas, ilgai jas prisimindavo, o kartais net patys pasiūlydavo temas būsimiems pelėdos nuotykiams.
ANTRASIS PATARIMAS skirtas pakartojimams:
Tą pačią terapinę pasaką rekomenduojama skaityti keletą dienų iš eilės. Žinoma, jei vaikai prašo, galite kartoti ją ir po kelis sykius per dieną. Taip pasakos perduodama mintis vis labiau įsitvirtins, kaskart taps vis aiškesnė ir priimtinesnė. Tam, kad terapinės istorijos pasiektų mažųjų klausytojų galveles ir širdeles, būtinas laikas ir pakartojimai.
Visų geriausios knygos yra tos, kurias vaikai prašo skaityti daug daug kartų. Jos žadina smalsumą, kelia norą klausinėti, generuoti naujas idėjas. Jeigu mažieji kalba apie jiems patikusią istoriją, ji verta komplimentų.
*****
Pasakų laikas – ne tik nuostabus būdas bendrauti su vaikais, bet ir puiki galimybė suteikti jiems įvairių žinių, skatinti mąstymą, plėsti žodyną, lavinti atmintį, puoselėti kūrybiškumą. Tai geras metas megzti tvirtą emocinį ryšį tarp pasakotojo (jūsų) ir klausytojo (vaiko).
Kiekviena TERAPINĖ PASAKA turi kokią nors konkrečią paskirtį, pavyzdžiui:
- labiau pažinti save ir kitus,
- padrąsinti, sustiprinti pasitikėjimą savimi,
- ugdyti vertybes (pvz., sąžiningumą, darbštumą, požiūrį į šeimą),
- supažindinti su skirtingomis emocijomis (pykčiu, gėda, liūdesiu, užuojauta ir kt.),
- išmokyti suvaldyti įvairias baimes,
- suformuoti kažkokį įprotį (kaip saugiai pereiti gatvę ar pan.),
- lavinti bendravimo įgūdžius,
- padėti lengviau priimti jau įvykusį arba būsimą gyvenimo pokytį (tarkim, sesės ar brolio atsiradimą),
- perduoti mažyliui ar mažylei kai ką labai svarbaus (pavyzdžiui: „mama ir tėtis tave myli besąlygiškai“) ir t. t.
TREČIASIS PATARIMAS – ne apie tai, ką daryti, bet apie tai, ko nedaryti:
Kai skaitydami pasaką suprasite jos paskirtį, susilaikykite nuo jos aiškinimo :) „Magiškas“ terapinių istorijų poveikis pasireiškia tada, kai vaikai naujus dalykus atranda PATYS ir SAVAIP. Žinoma, jeigu išgirdus istoriją mažiesiems kyla klausimų ar idėjų, skatinkite juos kalbėti, išklausykite, diskutuokite pratęsdami jų mintis, tačiau jūsų interpretacija lai lieka neatskleista.
*****
Klausant pasakų nutinka visokiausių stebuklų: vaikus aplanko įvairios emocijos, jiems gimsta netikėtos įžvalgos, atsiranda atsakymai į rūpimus klausimus, kartais net į tokius, kurių mažieji patys dar neuždavė – nei sau, nei kitiems.
Na, ir prieš išlydėdama jus pas nekantraujančią Drūliją, pasidalysiu dar vienu pasiūlymu – išryškinkite skirtingus pasakos veikėjų charakterius savitais balsais, intonacijomis, o gal ir kūno judesiais. Mūsų vaikams šitoks skaitymo būdas itin patiko. Pamatysite – tai ne tik pradžiugins jūsų mažylius, bet ir padės jiems geriau suprasti istoriją bei lengviau ją įsiminti, skatins atkartoti ją savo žaidimuose, improvizuoti kuriant tęsinius.
Linkiu jums ir jūsų mažiesiems pasakiško laiko!